Sibiro haskis yra vienas iš seniausių ir kilniausių grynaveislių šunų, bet tai nėra idealus augintinis kiekvienam ar kiekvienai šeimai. Jo paveldėtas rogių tempimas suteikia nenumaldomą troškimą bėgti, labai aukštą energijos lygį, ir jo nepriklausomybės troškimas kartais veda išproto. Dažniausiai jis neatsiliepia kviečiamas, mėgsta raust duobes (rausimo instinktą ir išlikimo meistriškumą jis akivaizdžiai paveldėjo iš savo laukinių protėvių), ir meta savo gausų kailį kartą ar du metuose. Jis taip pat - pabėgimo meistras, todėl reikalauja kiemo su tvora ar aptvaro, o geriausia - abiejų. Haskis paprastai myli visus, įskaitant ir potencialius vagis, todėl sarginiu šunimi jis niekada nebus.
Kita vertus, sibiro haskiai yra nepaprastai protingi (kai kurie sako, kad kartais net per protingi savo paties labui), juokingi ir žavūs. Jie myli vaikus ir yra nepaprastai meilūs ir švelnūs su jais (vis dėlto šuniukai ir pradedantys vaikščioti kūdikiai nėra geras derinys, nebent gerai prižiūrimi, kadangi nei vienas iš jų neįvertina kito trapumo). Haskis yra ypatingai švarus ir bekvapis - kas jį daro puikiu pasirinkimu kaip kompanioną tiems, kurie turi polinkį į šunų sukeltas alergijas. Nesistebint, sveikas sibiro haskis gali gyventi laimingai ir lauke iki-60 laipsnių, žinoma, teisingai prižiūrint. Ir nekreipiant dėmesio į jo nepriklausomumą bei kartais pasitaikantį užsispyrimą, jis yra nepaprastai meilus gyvūnas, kuris netgi užaugęs dažnai tiki, kad gimė būti kambariniu šuniuku.
Tie, kurie myli sibiro haskį, paprastai brangina ir vertina jo vilkiškumą, natūralų grožį ir atletiškumą, jo minimalų šukavimo poreikį, ir jo stiprų gaujos instinktą. Vieno šuns šeimoje, jis kartais gali imti nerimauti, nuobodžiauti ir jaustis vienišas, todėl jam reikia būti ir bendrauti su šeima kuo daugiau. Nors haskiai ir loja labai retai (tikras lojimas būna kaip teritorinis signalas, kuris panašus į sarginio šuns lojimą), jie amtelėja, jei susijaudina, arba staugia, jei jiems liūdna; taigi vieniši haskiai gali tapti labai triukšmingais.
Laikyti sibiro haskį nėra lengva. Dėl jo poreikio aptvertam kiemui, dėl jo ypatingo aktyvumo ir bendravimo poreikių, sibiro haskis nėra skirtas tiems, kurie nori kudloto Kalėdų šuniuko, kuris dvi savaites buvo dėmesio centre, o poto buvo paliktas likimo valiai. Daugeliu atvejų, haskis išlieka šuniuku iki maždaug 7-erių metų amžiaus, kuriam reikia pastovaus bendravimo ir priežiūros, kitu atveju jis neapsistos ties medžio graužimu. Jo sugebėjimai išdaigoms, kai neprižiūrimi, nerealūs. Bet tiems, kurie turi humoro ir disciplinos jausmą, kurie bent šiek tiek mėgaujasi iššūkiais, kurie myli grožį ir kuriems patinka įvairiapusiškumas, vidutinio ūgio gyvūnas, su turbūt didingiausia istorija, pasiūlys stiprią sveikatą, ilgą gyvenimą, ir begalę linksmybių, netgi jei tos linksmybės kartais nemažai kainuoja. :)
Sibiro haskių istorija
Niekas tiksliai nežino, kada žmonės pirmą kartą prisijaukino šunis rogėms tempti. Tikėtina, kad pirmosios uždėjo pakinktus Eurazijos tautos. Savaime suprantama, kad eskimai naudojo šunis kinkymui dar prieš 1500 metų, bet yra įrodymų apie šunų egzistavimą dar prieš 4000 metų ir anksčiau. Šunų lydimi šakalų tipo žmonės iš Centrinės Azijos migravo į Sibiro ir Arktikos kraštus. Jų šunys, maišyti su vietiniais vilkais, pavirto į tas veisles, kurias priimtina vadinti šiaurinėmis šunų veislėmis. Iš šitos ankstyvos veislių grupės ir buvo išveistos šiuolaikinės veislės, išsaugojusios per visus tuos metus savo individualius požymius.
Tarp šitų šiaurinių veislių Sibiro haskiai yra labiau žinoma veislė.
Veislės pradžia
Terminas "Haski" iš pradžių reiškė pačius eskimus, taip juos vadino Hudson Bay kompanijos darbininkai. Terminas "Haski" kilo iš sutrumpinimo "Eski", taip žargoniškai vadino eskimus.
"Haski" vadina visus kinkomus šunis, tai šunys su tankiu kailiu, smailiu snukučiu, stačiomis ausimis ir nuleista uodega. Kai pirmą kartą atstovai šios veislės atvyko į centrinę Ameriką, tai kad atskirtų šią veislę nuo Eskimų haskių ją pavadino Sibiro haskiais, šis pavadinimas išliko ir po jų. (Husky išvertus iš anglų kalbos reiškia knarkimas. Šuo ne loja, o urzgia, išleisdamas laukinius garsus: "Cry of the wild". Už šituos garsus Sibiro Haskių veislė ir gavo savo pavadinimą).
Jų gyvenimo būdas buvo dviejų tipų. Žmonės, gyvenantys kontinento gūdumoje, laikė šiaurės elnius, o jų kaimuose gyveno šunys, bet tai buvo visai ne tie šunys, kurie palaikė draugiją žmonėms, gyvenantiems prie Arktikos ir Ramaus vandenyno krantų, t.y. tuose rajonuose, kurie nepasidavė Rusijos įtakai iki XX a. pradžios. Paskutiniais ir buvo tie čiukčiai, kurie išvedė savo veislę kinkomų šunų. Čiukčiai nebuvo klajotojai (keliautojai), jie buvo sėsli tauta, gyvenanti pastoviai, toli nuo Arktikos pakrantės. Čia jie išgyveno daug rusų su eskimais karų dėl Beringo sąsiaurio valdymo. Varomi į blogesnes vietas, čiukčiai buvo priversti išvesti tokius šunis, kurie galėtų su minimaliomis maisto sąnaudomis įveikti didelius per užšalusią jūrą atstumus į čiukčių medžioklės vietas, o poto grįžti atgal į savo kaimus. Tokiu būdu jie galėjo išvesti šunų veislę, žinomą šiandien. Čiukčiai buvo labai nepriklausoma tauta. Rusų imperija pastoviai bandė prisijungti čiukčių žemes; tie bandymai tęsėsi iki XVIII a. vidurio. Šie žmonės išgyveno dėka savo užsispyrimo ir nepriklausomybės, o taip pat ir savo šunų, ir 1837 m. buvo pasirašyta sutartis, davusi čiukčiams politinę ir kultūrinę nepriklausomybę nuo Rusijos.
Čiukčių izoliacija tapo pagrindu grynai šunų veislei ir palaikymui nepakeičiamai jų kultūrai iki XIX a. Įdomu tai, kad šie šunys nedideli, bet kinkant jų būdavo gausybė; vedliai dažnai, kad kinkymui surinktų reikiamą kiekį, 16 arba 18, šunų, skolindavo šunis kitiems kaimams, kai keliaudavo į tolimas keliones. Daug sutapimų mes galim surasti tarp čiukčių šunų ir dabartinių sibiro haskių. Jų greitumas, ištvermingumas, sugebėjimas įveikti didelius atstumus mažomis maisto sąnaudomis - visa tai išliko ir šiuolaikiniuose šunyse. Reikėtų paminėti dar ir tai, kad haskių patinai labai santūrūs ir pilni savigarbos, o kalės prisirišusios ir protingos. Haskiai dažnai miegodavo čiukčių sniego nameliuose, kur šildė savo šiluma vaikus, kas skyrė šiuos šunis nuo kitų Arktikos tautų šunų. Todėl ir dabartiniai haskiai vienareikšmiškai myli namų šilumą ir jaukumą, lenktynes ir žaidimus lauke.
Šunų lenktynės nebuvo retas atvejis ir tais laikais.
1869 m. įvyko žinomos rungtynės tarp rusų karininko ir čiukčios, tai buvo 240 km. bėgimas pakrante, kurį čiukčis įveikė valanda anksčiau už rusų karininką.
Sovietų įsikišimas
Netikėtai XX a. pradžioje SSSR sulaužė čiukčių nepriklausomybę, užmušę jų kaimų vadus ir sugriovę visą jų sistemą. Kitų tautų žmonės kartu su rusais įsiveržė į čiukčių medžioklės žemes, atsiveždami savo šunų veisles, labai sugadinusias sibiro haskių linijos grynumą. Rezultatas buvo toks, kaip rašo pietų literatūroje, Kalimos (upė) regionas tapo čiukčių kinkomų šunų šaltinis. Bet iš tikrųjų, tai mažai tikėtina, nes čiukčiai, gyvenantys tame rajone, niekada nestatydavo savo šunų centre. (Pagak preliminarią suvestinę 1926-27 metais suskaičiuota 102850 šunų, iš jų kinkomų - 54483. R. Amundseno ekspedicijoje naudojo 116 laikų (1911 m.). Iš esmės tai buvo tos vietovės laikos ir samojedai)
Dar svarbesnis faktorius, neigiamai paveikęs haskių protėvių bėgimo gabumus, buvo politinis Sovietų valdžios sprendimas, kuris 1930 m. dėl kinkomų šunų reikšmingumo transportui pradėjo politiką, pagal kurią visos šiaurinių šunų veislės buvo suskirstytos i 4 tipus: kinkomi šunys, medžiokliniai šunys stambiam grobiui, medžiokliniai šunys šiaurės elniams ir medžiokliniai šunys smulkiam grobiui. (Pirmos Sovietų ekspedicijos i Taimirą, Šiaurinę žemę, Čikotką ir Kamčiatką buvo įveiktos kinkant rytų sibiro kinkomus šunis. XX a. 30-ųjų metų gale ši veislė faktiškai buvo iššaudyta)
Haskiai buvo išbraukti iš tos klasifikacijos, todėl kad buvo per maži įvykdyti transporto užduotį. Vėliau Sovietų valdžia iš viso uždraudė veisti šunų veisles, nepatenkančias į tas kategorijas, ir pareiškė, kad tik šie kinkomi šunys gali pretenduoti į sibiro haskio titulą.
Sibiro haskių išsaugojimas
Sovietų Sąjungoje einant XX a. pirmai pusei, faktiškai sugruvio sukurta visų skirtingų tautų smulkių šunų veislių sistema, ir tiktai tai, kad I. Gusak ir I. Medsen XX a. pr. ir truputį vėliau F. Maul Remsi ir I. Olsen nupirko šiuos šunis iš čiukčių, padėjo išlikti veislei XXI amžiui. Paskutinis eksportas į USA buvo įvykdytas Olafo Svensono 1930 m. Svensonas tapo eksliuzivinio penkis metus trunkančio kontrakto savininku, pagal kurį turėjo atvežt siuntą į Sibirą ir išvežti iš ten kailius, dėka šio kontrakto jis labai gerai išnagrinėjo kinkomus šunis. Jis žinojo čiukčių šunų pliusus, o poto kai jo laivas užstrigo leduose, 1929 m. rugsėjį jis įveikė 7200 km. bėgimo atstumą iki Transibiro geležinkelio, o poto nukreipė visą savo kinkymą į laivą, tokiu būdu, išsaugodamas jį pavasario kelionei į Naująją Angliją. Svensonas gavo pačius geriausius šunis. Jis puikiai suprato, kad kultūra čiukčių paremta rūpinimuisi ir harmoningu gyvenimu su jų šunimis. Čiukčiai skaitė, kad jų šunis saugo Dangaus vartai, į kuriuos nei vienas žmogus, kuris blogai elgiasi su šunimis, negalės įeiti. Tokiu būdu, Svensonas gavo geros praktikos laikant šunis, atvežtus į USA, kuri padeda pagerinti šios veislės kokybę.
Lenktynės per Aliaską
1880 m. Aliaskoje rado aukso, ir ten iškart iškeliavo laimės ieškoti tūkstančiai aukso ieškotojų. Pasisekė nedaugeliui, bet visai masei žmonių reikėjo maisto ir transporto. Šaltas klimatas šiose teritorijose laikėsi labai ilgai, ir buvo tik vienas būdas naudotis šiomis žemėmis - šunų kinkymais. Šiuos kinkinius rinko iš vietinių šunų - vietinių šiaurinių tipų ir stambių pietinių šunų veislių su trumpu kailiu ir stačiomis ausimis. Dauguma šių šunų buvo paprasčiausiai pavogti iš savininkų ir atvežti į šiaurę, Nom'as buvo tipiškas tų laikų miestas, kuriame šunys buvo neišvengiamai reikalingi žmonių išgyvenimui, o šunų kinkymai buvo vienu metu savininkų pasididžiavimo šaltinis ir transporto priemonė. Žinoma daug istorijų apie pliusus vienų kinkomų šunų prieš kitus, kurie tapdavo akivaizdūs po lenktynių.
1907 m. Nom'e buvo įkurtas šunų augintojų klubas, kaip organizacinis ir sponcorinis organas lenktynių pravedimui per Aliaską. Buvo sukurtos taisyklės ir parinkta trasa. Ji ėjo iš Nom'o į Kendl'erį ir atgal; Šis atstumas sudarė 653 km. Lenktynės buvo paskirtos balandžio mėnesį, todėl visą žiemą vyko išankstiniai bėgimai (pasiruošimai) šioje trasoje, kurioje vedliai treniravo savo šunis.
Pirmos lenktynės buvo pravestos 1908 m., ir tais pačiais metais rusų prekiautojas Uiljam Gusak parvežė iš Sibiro kinkomus smulkius šunis. (Sibiro haskiai buvo pavadinti taipogi "sibiro pelytėmis" dėl savo mažo ūgio) Šie šunys buvo ant tiek maži palyginus su Aliaskos kinkomais šunimis, kad Gusak ilgai juokėsi. 1909 m. lenktynėse jo kinkinio vedliu buvo norvegas Turstup, o pats šunų kinkinys dėl vedlio kaltės atvyko trečias. Jaunam žmogui vardu Foks Maul Remsi, Škotijos aukso kasinėtojui ir sportininkui, taip patiko šių nedidelių šunų bėgimo kokybė, kad jis išnuomojo laivą ir nuvyko į Sibirą naujos partijos haskių. Kitą vasarą jis nupirko 20 sibiro haskių iš kaimiečio Markovo, gyvenančio Anadire. Remsi atvežė šunis vėl į Nom'ą su dviem vedliais čiukčiais. Per šį periodą susidomėjimas lenktynėmis tik išaugo, buvo išdirbta daug lengvesni pakinktai šunims, rogės buvo daromos lengvesnės, o pačios lenktynės tapo daug rimtesnė lenktynių rūšis.
1910 m. Remsi lenktynėse išstatė 3 sibiro haskių kinkinius. Vieną kinkinį valdė Džon Aironmen Džonson (Geležinis žmogus), padaręs 74 valandų 14 minučių ir 37 sekundžių rekordą, kurio niekas negalėjo sumušti. Remsi buvo antras. Taip pradėjo augti sibiro haskių populiarumas. (Sibiro, arba Arktikos, haskis (53-60 cm) laikomas pati greičiausia ir ištvermingiausia veislė tarp kinkomų Aliaskos šunų)
Legendinis Sepala
Nuo 1915 iki 1917 m. lenktynes per Aliaską pastoviai laimėdavo Leonardas Sepala su sibiro haskių kinkiniu. Šis žmogus tapo legendiniu vedliu. Sepala, kilęs iš Norvegijos, XX a. pr. atvyko į Aliaską ieškoti aukso. Pirmą kartą jis dalyvavo lenktynėse 1914 m., kai tapo šunų kinkinio savininku. Poto jis sudalyvavo tyrinėtojo Roaldo Amundseno nesėkmingoj ekspedicijoj, po kurios jis liko su šunimis ant rankų.
Pati žymiausia legenda apie Sepalą gimė 1925 m., kai jis ir jo šunų kinkinys suvaidino svarbų vaidmenį priešdifterinių vaistų atvežime iš Nenanos į Nom'ą. Protrūkis difterijos Nom'e metų pradžioje privedė prie greito antitoksino resursų ištuštinimo, kuriuos galima buvo papildyti tik Ankoridže. Antitoksiną taipogi galima buvo atvežti traukiniu iš Nenanos, bet šunų kinkiniu tai buvo galima padaryti greičiau. Kad pagreitint transportavimą iš Nenanos buvo nuspręsta naudoti šunų kinkymo estafetę, su kuria Sepala iš Nom'o išvažiavo su savo kinkiniu. Per susitikimą Sepalai buvo perduoti vaistai, ir jis grįžo atgal į Nom'ą; tai buvo labai rizikingas ir sunkus susitarimas, susijęs su dideliais pavojais. Dėka vedlio drąsos ir jo šunų ištvermingumo difterijos epidemija buvo nugalėta, o pats Sepala tapo didvyriu. Pats žymiausias jo šunų vedlys dauguma metų buvo Togo, kuris vedė kinkinį šios žymios kelionės bėgimo metu. (Apie šitą didvyrišką istoriją primena kinkomo šuns statula New York'o Centriniame parke.)
Po šito bėgimo Sepala atvažiavo į USA rytinę pakrantę su savo sibiro haskių kinkiniu, kuris laimėdavo Aliaskoje. Sepalos pasiekimai buvo naudojami sibiro haskių veislės reklamai jo kelionės po Ameriką metu.
Sibiro haskiai Amerikos kinologų klubo buvo oficialiai pripažinti 1930 m., o pirmieji veislės standartai buvo išleisti 1932 m. 1938 m. Amerikoje buvo įkurtas Sibiro haskių mylėtojų klubas. (Pagal standartą FCI Nr. 270 sibiro haskių veislė turi amerikiečių pilietybę, nežiūrint į akivaizdžią istorinę tėvynę - SSSR. Tik samojedai nešioja dvigubą pilietybę - SSSR ir Skandinavijos)
Sibiro haskiai Didžiojoje Britanijoje
Nors pagrindinis veislės pasiskirstymas Britanijoje prasidėjo 1970-ais metais, yra užrašų, kad šiuos šunis atveždavo į šalį ir 100 metų prieš tai. Neaišku, buvo ten tiksliai sibiro haskiai ar kitos haskių rūšys, bet iš išvaizdos jie labai panašūs į dabartinius sibiro haskius. Šie šunys didelę dalį gyvenimo praleido zoosoduose ir retai, kada dalyvavo parodose. Išimtis sudaro šunys, priklausę dviems užsienio veislių kolekcionieriams V. K. Taunton'ui ir G. K. Bruk'ui, kurie atvežė keletą šuniukų XIX a. šimtmečio pabaigoje.
Geriausią Taunton'o patiną vadino Sir John Franklin, jis gavo daug laimėjimų 1879 - 1881 m. Jis išvedė keletą vadų iš Zoe, kalytės šitos veislės, priklausančios Londono zoologijos organizacijai. Bruk'ui priklausė tokie šunys kaip Arctic King, kurį laikė tipišku veislės pristatytoju, bet labai mažo ūgio - jo ūgis sudarė tik 55 cm, ir stambus patinas Farthest North, kurio ūgis buvo 62,5-65 cm, pas paskutinįjį buvo gerai matomos žymės. Haskiai greit prarado populiarumą, tikėtina, kad dėl pasakojimų apie jų laukiškumą; šią reputaciją palaikė tie žmonės, kurie buvo apgauti jų išorinės meilios natūros. Truputį vėliau Kraft'o parodoje 1938 ir 1939 metais pakankamai reguliariai išstatinėjo šunį pravarde Angugssuak, taipogi priklausantį Londono zoologijos organizacijai.
Palaipsniui haskių populiarumas augo, ir jie pasiskirstė po visą pasaulį.
Skaitosi, kad Sibiro haskius išvedė čiukčiai, gyvenantys Šiaurės rytų Sibire. Ilga istorija riša sibiro haskius su šia tauta, ji skaičiuojama, gali būti, 3 ir daugiau tūkstančius metų, ir yra labai svarbus šios veislės išlikimo ir įvedimo į čiukčių kultūrą momentas. Sunku rasti kokių nors raštiškų įrodymų, todėl, kad ši tauta nerašė savo istorijos, bet jų gyvenimo būdas nesikeitė ilgus šimtmečius, todėl kad jie nebuvo pasirengę priimti pasikeitimus ir jiems buvo priimtiniau laikytis tradicijų.